Dirvinis asiūklis (lot. Equisetum arvense)

Botaninis augalo pavadinimas: Dirvinis asiūklis – Equisetum arvense L.
Šeima: Asiūkliniai – Equisetaceae Michx. ex DC.
Liaudiški pavadinimai: asiukai, dirvų eglutės, driežgegužės, eglikės, ermos, esukas, gandro pupa, gegutės duonelė, gegužės, gigelis, kežėtys, krekėsa, ožkabarzdis, piesčiukas.

Dirvinis asiūklis

Aprašymas. Dirvinis asiūklis – sporinis daugiametis žolinis augalas. Turi ilgą, giliai dirvoje išsišakojusį šakniastiebį. Iš šakniastiebio kiekvienais metais išauga dviejų rūšių stiebai – vaisingi (pavasariniai) ir nevaisingi (vasariniai). Pavasariniai stiebai 10-20 cm aukščio, gelsvai rudi, sultingi, nešakoti, su dantytomis piltuviškomis makštimis, užsibaigiantys sporinėmis varputėmis, kurioms subrendus, stiebai nudžiūsta. Sporifikuoja balandį-gegužę. Vėliau išauga vasariniai stiebai – aukštesni, iki 50 cm aukščio, tuščiaviduriai, žali, nariuoti, menturiuose išsišakoję. Šakelės nariuotos, nukreiptos į viršų, keturbriaunės ar penkiabriaunės, lapai redukuoti, rudų žvynelių pavidalo.

Paplitimas. Tai laukų piktžolė. Labai dažna visoje Lietuvoje. Auga laukuose, pievose, rečiau miškuose. Mėgsta apydrėgnes, priesmėlio dirvas. Kitos Lietuvoje augančios 8 Equisetum L. genties rūšys: miškinis asiūklis (Equisetum sylvaticum L.), didysis asiūklis (Equisetum maximum Lamk.), margasis asiūklis (Equisetum variegatum Schleich.), šakotasis asiūklis (Equisetum ramosissimum Desf.), šiurkštusis asiūklis (Equisetum hiemale L.), gegužinis asiūklis (Equisetum palustre L.), pievinis asiūklis (Equisetum pratense Ehrh.), balinis asiūklis (Equisetum heleocharis Ehrh.).

Vaistinė žaliava. Dirvinio asiūklio žolė (Equiseti herba; ankstesnis: Herba Equiseti) renkama visą vasarą – pjaunami vasariniai ūgliai. Pavasariniai ūgliai vaistinei žaliavai netinka. Svarbu dirvinį asiūklį skirti nuo kitų asiūklių rūšių ir nepririnkti priemaišų. Surinkta žaliava džiovinama pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje ar džiovykloje 40-45 °C temperatūroje. Išdžiūvusi žolė silpno kvapo, rūgštaus skonio.

Veikliosios medžiagos. Žolėje yra 5 % triterpeninių saponinų (ekvizetoninas), alkaloidų, flavonoidų, fenolkarboninių rūgščių, vitamino C, karotinoidų, tirpių silicio rūgšties druskų, rauginių medžiagų.

Preparatai. Švieži dirviniai asiūkliai pavojingi sveikatai. Todėl vaistams ruošti vartojama tik džiovinta žaliava. Užpilai, nuovirai. Homeopatiniai preparatai.

Poveikis. Pasižymi kraujavimą stabdančiu, priešuždegiminiu, sutraukiančiu, šlapimo išsiskyrimą skatinančiu poveikiu.

Indikacijos. Asiūklio žolės preparatai vartojami sergant šlapimtakių uždegimu, inkstų akmenlige (tirpdo susidariusius akmenis), plaučių tuberkulioze, pleuritu, esant edemoms. Išoriškai daromi pavilgai ir gydomos odos ligos (egzema), sunkiai gyjančios žaizdos. Nuoviru išplovus galvą, plaukai sustiprėja (nuo slinkimo), įgauna blizgesį.
Liaudies medicina asiūklio žolę siūlo vartoti esant viduriavimui, žarnyno opoms, reumatui, gimdos ir hemorojiniams kraujavimams stabdyti.

Kontraindikacijos. Nevartoti esant edemoms, pasireiškiančioms dėl širdies ar inkstų nepakankamumo. Nevartoti ilgą laiką ir dideliais kiekiais.

Nerekomenduojama vartoti vaikams ar vartoti ilgesnį laiką (dėl neorganinio silicio dioksido kiekio (McGuffin et al. 1997)).

Vienoje apžvalgoje apie asiūklius teigiama, kad buvo pranešta apie toksiškumą “suvalgius didelį kiekį asiūklių, kuris pasireiškė vaikams, naudojusiems stiebus kaip dūdelę ar švilpuką”, tačiau nenurodomas šios informacijos šaltinis (Hamon ir Awang 1992).

Palustrino turinčių rūšių toksiškumas žmonėms nėra žinomas, nes apsinuodijimai dažniausiai buvo užregistruoti ganyklose ganomiems gyvūnams, suvalgiusiems didelį kiekį asiūklių rūšių (Wichtl 2004).

Užpilo ruošimas ir vartojimas

1 valg. šaukštas smulkintos asiūklio žolės užpilamas stikline verdančio vandens, palaikoma 10 min, kad prisitrauktų, nukošiama. Geriama po stiklinę 3 kartus per dieną tarp valgymų.