Augalai

Trikertė žvaginė (lot. Capsella bursa-pastoris)

trikertė žvaginė

Botaninis augalo pavadinimas: Trikertė žvaginė – Capsella bursa-pastoris (L.) Medik.
Šeima: Bastutiniai (Kryžmažiedžiai) – Brassicaceae Burnet (Cruciferae Juss.)
Liaudiški pavadinimai: badakruopė, maišelauninkas, maišelninkas, piemens tarbelė, pojudrė, trikertė sūrmaišė, žvagilis, žvaginis, žvaginiai, žvagutis, žvagučiai

Trikertė žvaginė

trikertės žvaginėsAprašymas. Trikertė žvaginė – tai vienmetis ar dvimetis 20-60 cm aukščio žolinis augalas. Šaknis trumpa, plona, apaugusi smulkiomis šaknelėmis. Stiebas status, šakotas, plikas, kartais apaugęs plaukeliais. Skroteliniai lapai kotuoti, lancetiški, lygiakraščiai, pluksniškai suskaldyti. Stiebo lapai pražanginiai, bekočiai, lancetiški, apkabinę stiebą strėliškais pamatais. Žiedai balti, smulkūs, susitelkę kekės pavidalo žiedyne. Žydi nuo balandžio iki vėlyvo rudens. Per šį laikotarpį sėklas subrandina net kelios žvaginių kartos. Vaisius – trikampė ankštarėlė.

Paplitimas. Paplitusi visoje Lietuvoje. Labai dažna. Tai gaji piktžolė, auganti daržuose, pakelėse, laukuose. Gali būti ir kultyvuojama. Mėgsta puveningą, purų, vidutiniškai drėgną dirvožemį.

trikertė žvaginė botanikojeVaistinė žaliava. Žaliavai renkama antžeminė dalis – žvaginių žolė (Bursae pastoris herba). Rinkimo laikas – žydėjimo metu (balandžio-rugsėjo mėn.). Žolė gali būti pjaunama, bet geriausia išrauti, tuomet šaknys nupjaunamos, išrenkami pageltę skroteliniai lapai. Žaliavai netinka miltligės pažeistos ar jau prinokinusios vaisius, su atsivėrusiomis ankštarėlėmis žvaginės. Džiovinama gerai vėdinamoje patalpoje, pavėsyje ar džiovykloje 40-45 °C temperatūroje. Tinkamai paruošta žaliava – tai trikertės žvaginės stiebai su lapais, žiedais ar nesubrendusiais vaisiais, kurie silpno, savito kvapo, karstelėjusio skonio.

Veikliosios medžiagos. Žolėje yra nemasžas kiekis vitaminų K ir C, aminų – cholino, acetilcholino, tiramino, histamino, glikozido diosmino, flavonoidų, organinių rūgščių, rauginių medžiagų, saponinų, kalio druskų.

Preparatai. Užpilai. Skystas ekstraktas. Sultys.

Poveikis ir indikacijos. Žvaginės žolė senas ir gerai žinomas augalinis vaistas, vartojamas akušerijoje ir ginekologijoje kaip viena iš geriausių kraujavimą stabdančių priemonių, nes skatina gimdos raumenų susitraukimus. Taip pat pasižymi šlapimą varančiu poveikiu. Liaudies medicina vartoja žvaginę nuo viduriavimo, aukšto kraujospūdžio, gastrito, esant kepenų, šlapimo pūslės ir inkstų skausmams, sutrikus medžiagų apykaitai. Ant sumušimų, nedidelių odos pažeidimų dedami žvaginės sulčių kompresai.

Kontraindikacijos. Nevartoti nėštumo metu, sergant tromboze, esant padidėjusiam kraujo krešumui, lėtiniams šlapimo pūslės uždegimams.

Užpilo ruošimas ir vartojimas

1,5 valg. šaukšto smulkintos žvaginių žolės užpilama stikline verdančio vandens. Palaikoma 30 min, nukošiama. Geriama po 1 valg. šaukštą 3 kartus per dieną prieš valgį.

Apie autorių

Vaistažolė

Vaistažolė

Kviečiame pažinti paslaptingą vaistažolių pasaulį, kuris žada sveikatingumą ir malonius atradimus miškuose, pievų pakraščiuose ir netgi mūsų pačių kiemuose. Šioje svetainėje mes kviečiame į kelionę, kurios metu atskleisime šių botaninių stebuklų senovinę išmintį. Prisijunkite prie mūsų, kai mėginsime įsigilinti į įspūdingą žolelių pasaulį, tyrinėsime jų unikalias savybes, senolių išmintį ir praktinį šių dienų pritaikymą.

Teksto komentarai

Komentuoti